Dienpinigiai bankroto procese: ką reikia žinoti?

Komandiruotpinigiai ir dienpinigiai – kas šie dalykai – greičiausiai daugiau ar mažiau yra girdėjęs kiekvienas iš mūsų. Nemaža dalis žmonių viso labo ne tik filmuose, knygose regi komandiruotes (daugelio supratimu, tai yra verslo, su darbo reikalais susijusi, kelionė), tačiau ir patys su jomis susiduria – komandiruoja ar būna komandiruojami. Savaime suprantama, jog tokio pobūdžio išvykai būtinos lėšos – komandiruotpinigiai, reikalingi išvykusio darbuotojo esminiams poreikiams patenkinti ir tikslingai darbo užduočiai atlikti.

Turėdami omenyje dienpinigius, matyt, nesuklysime pasakę, jog mintyse pirmiausiai išnyra vežėjai, plačiąja prasme – tolimųjų reisų vairuotojai, logistikos kompanijos, valstybinio ar privataus kapitalo įmonės, vykdančios keleivių ir (arba) krovinių pervežimo veiklą, tačiau kas teisiškai yra komandiruotpinigiai ir dienpinigiai? Koks tikslus jų panaudojimas? Kaip juos pagrįsti fizinio asmens bankroto procese? Atsakome!

Pirmiausiai išsiaiškinkime sąvokas – kas yra komandiruotė, su ja susiję pinigai – komandiruotpinigiai bei dienpinigiai.

Komandiruotė (angl. business trip) – teisės aktų nustatyta tvarka įformintas darbuotojo išvykimas iš nuolatinės darbo vietos vieneto administracijos vadovo arba jo įgalioto asmens, arba individualios įmonės savininko siuntimu atlikti darbo funkcijas, tarnybinį pavedimą ar kelti kvalifikaciją.

Komandiruote taip pat laikomas individualios įmonės savininko, ūkinės bendrijos tikrojo nario, kurio darbo bei apmokėjimo už darbą tvarka numatyta bendrosios jungtinės veiklos sutartyje, išvykimas iš nuolatinės darbo vietos darbo funkcijoms atlikti.

Komandiruote į užsienį nelaikomas darbuotojo išvykimas už Lietuvos Respublikos ribų į užsienį, jeigu jis vienoje vietoje (užsienyje) būna ilgiau kaip 183 dienas, išskyrus darbuotojus, kurių darbas yra susijęs su važinėjimu arba yra kilnojamasis ar pakaitinis (pamaininis).

Komandiruočių sąnaudos iš pajamų atskaitomos Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.

Dienpinigiai – išmoka, skiriama darbuotojui arba tarnautojui, skirta padengti išlaidas, kylančias dėl jo išvykos, komandiruotės, tam tikrą laiką praleidžiant ne namuose ir ne darbo vietoje (dėl ko paprastai atsiranda didesnės nei įprastai išlaidos). Dienpinigiai yra išmokami pinigine išraiška (pavidalu).

Lietuvoje darbuotojams, pasiųstiems į tarnybines komandiruotes, garantuojama ne tik tai, kad per visą komandiruotės laiką išsaugoma darbo vieta (pareigos) ir darbo užmokestis, tokiems minėtiems darbuotojams mokami dienpinigiai bei kompensuojamos su komandiruote susijusios išlaidos.

Užsienio komandiruotės dienpinigiai – užsienio komandiruotės dienpinigių išlaidos apskaičiuojamos už faktiškai išbūtą užsienyje laiką (įskaitant išvykimo iš Lietuvos Respublikos dieną ir grįžimo į ją dieną), o kai darbuotojo nuolatinė darbo vieta yra užsienio valstybėje – išvykimo iš užsienio valstybės ir parvykimo į ją dienas, neviršijant nustatytų dienpinigių vykstantiems į užsienio komandiruotes normų.

Neapmokestinami dienpinigiai – GPM bei VSD (Sodrai) įmokomis gali būti neapmokestinama visa pagal normas apskaičiuota užsienio dienpinigių suma, jeigu darbuotojo atlyginimas nustatytas darbo sutartyje yra didesnis nei MMA padaugintas iš 1,65 koeficiento.

Nuo 2020 m. sausio 1 d. MMA yra 607 Eur (neatskaičius mokesčių), todėl tuo remiantis atlyginimas turi būti 1 001,55 Eur arba didesnis. Jeigu darbuotojui yra mokamas valandinis atlyginimas, tuomet darbo sutartyje turi būti nustatytas 6,14 Eur/ val. arba didesnis atlyginimas. Taigi nuo Naujųjų metų, norint išmokėti neapmokestinamus dienpinigius, darbuotojo atlyginimas turi būti padidintas bent jau iki 1 002 Eur.

Jeigu darbo užmokestis neviršija nustatyto minimaliojo dydžio (MMA × 1,65), t. y. pastarasis yra mažesnis nei 1 001,55 Eur, GPM ir VSD apmokestinama tik ta dienpinigių dalis, kuri viršija 50 proc. (pusę) darbuotojui nustatyto darbo užmokesčio.

Svarbu: kad išmokami dienpinigiai būtų neapmokestinami, įmonė turi įvykdyti šias sąlygas:

1. Darbuotojas į komandiruotę išvyksta iš nuolatinės darbo vietos.

2. Dienpinigiai apskaičiuoti pagal nustatytas normas.

3. Darbuotojas išvažiuoja atlikti darbo funkcijų arba kelti kvalifikaciją.

4. Komandiruotė vienoje valstybėje trunka trumpiau nei 183 dienas (apie 6 mėnesius).

5. Komandiruotė patvirtinta įmonės direktoriaus įsakymu.

6. Darbuotojo atlyginimas yra didesnis nei MMA × 1,65 koeficiento.

Dienpinigiai direktoriui

Nuo 2020 m. sausio 1 d. panaikinta galimybė įmonių vadovams, individualių įmonių ir ūkinių bendrijų savininkams bei mažųjų bendrijų nariams mokėti dvigubai didesnius dienpinigius. Nuo 2020 metų įmonių vadovai ir jų savininkai be mokesčių gali gauti tik įprasto dydžio dienpinigius, kaip ir kiti įmonės darbuotojai.

Dienpinigiai – tai atlyginimo dalis?

Lietuvos visuomenėje, matyt, neretai girdimi, pavyzdžiui, apie tolimųjų reisų vairuotojų atlyginimų už atliktą darbą mokėjimą dienpinigiais mitai, o gal – ir faktai? 2019 metų pabaigoje, žiniasklaidoje vienas po kito rodėsi straipsniai, nušviečiantys stambiųjų verslininkų, būtina patikslinti – vežėjų, piktinimąsi dėl 2020 m. sausio 1 d. įsigaliosiančios (jau įsigaliojusios) naujos dienpinigių mokėjimo tvarkos. Vežėjai dėl dienpinigių netgi ėmėsi atviro grasinimo kraustytis Lenkijon, tačiau Lietuvos banko analizė parodė – lėšų algoms yra sočiai, tad kur slypi problema?

Mūsų šalyje transporto sektorius iš tiesų atrodo išskirtinis: pelnai (taigi – netgi ne pajamos) čia yra vieni didžiausių, o darbuotojų algos, kurių didelę dalį sudaro komandiruotpinigiai, vienos iš mažiausių – tai primena legendinio britų rašytojo Džordžo Orvelo „Gyvulių ūkį“, kai visi yra lygūs, tačiau kai kurie – lygesni už kitus, preliminariai įvertino pats Lietuvos bankas. Vežėjų asociacija „Linava“ mano, kad minėtas autoritetingas bankas lygina nekorektiškai, remiasi Vakarų lobistų informacija, o didesni mokesčiai esą juos pribaigtų konkurencinėje kovoje, nors vairuotojai skundžiasi uždirbantys itin mažai.

Kaip visa tai susiję su fizinio asmens (fizinių asmenų) mokumo atkūrimo planu bei apskritai – pačiu bankroto procesu? Juk dienpinigiai egzistuoja daugelyje profesijų, o vairuotojai – tik viena iš jų, tiesa?

Pavyzdžiui, iš byloje esančios Fizinio asmens darbdavio pažymos apie apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas nustatyta, kad pareiškėjui taip pat mokami dienpinigiai. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog dienpinigiai nepatenka į darbo užmokesčio sąvoką, tačiau jie laikytini pajamomis. Ši aplinkybė savaime nereiškia, kad dienpinigiai turi būti įtraukti į mokumo atkūrimo planą ir iš jų privalo būti vykdomas atskaitymas kreditoriams, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) praktikoje išaiškinta, kad pareiga įrodyti, jog numatyti gauti dienpinigiai yra būtinosios išlaidos, tenka bankrutuojančiam fiziniam asmeniui. Tai – LAT nutartis fizinio asmens bankroto byloje.

Be to, LAT yra išaiškinęs, kad tai, jog dienpinigiai laikytini pajamomis, nereiškia, kad kiekvienu atveju jie turi būti įtraukti į mokumo atkūrimo planą ir iš jų privalo būti vykdomas atskaitymas kreditoriams. Kiekvieną kartą, sprendžiant, ar iš dalies dienpinigių gali būti dengiami kreditorių finansiniai reikalavimai, reikia įvertinti, kokio dydžio dienpinigius, lyginant su darbo užmokesčiu, asmuo gauna; taip pat atsižvelgti į tai, ar prisiimdamas finansinius įsipareigojimus asmuo savo turtinę padėtį siejo ir su gaunamais dienpinigiais. Įrodyti, kad numatyti gauti dienpinigiai yra būtinosios išlaidos, privalo bankrutuojantis fizinis asmuo. Tai – ta pati LAT nutartis.

Būtinųjų išlaidų planavimas bankroto procese, paprastai trunkančiame 3 metus (36 mėnesius), yra vienas svarbiausių veiksnių, nulemiančių ir įrodančių fizinio asmens gebėjimą asmeninius finansus tvarkyti savarankiškai bei efektyviai.

Viena iš rekomendacijų bankrutuojančiam asmeniui – pirkinių kvitų (čekių) kaupimas viso labo ne tik laikotarpiu nuo bankroto bylos iškėlimo iki mokumo atkūrimo plano parengimo bei patvirtinimo, tačiau ir po to.

Neretai bankroto bylos iškėlimo siekiantys žmonės pirkinių kvitus (čekius) pradeda kaupti dar iki minėtos bylos iškėlimo ar netgi pareiškimo iškelti bylą teisme priėmimo. Toks, beje, dokumentų kaupimas yra ne tik lengvai paaiškinamas, tačiau ir sveikintinas, siekiant proceso šalims išvengti galvos skausmo – kreditorių pretenzijų. Tenka konstatuoti, jog priekabių kreditorių vis dėlto yra, nors tai – suprantama, nes veikiausiai nė vienas kreditorius nėra suinteresuotas pareiškėjo laisve nuo skolų, nurašomų bankroto proceso pabaigoje, kuriai įvykus mes džiaugdamiesi Jums maloniai pasakome – sveikiname, Jūsų gyvenimas ir vėl Jūsų rankose!

Klasikinis PAVYZDYS, kaip skirstomos būtiniesiems poreikiams tenkinti reikalingos lėšos:

Tam, kad tai pasiektumėte ir įgyvendintumėte, labai svarbu atkreipti dėmesį į pirkimo kvitų (čekių) registravimą, tad aišku viena – kaupti bei registruoti – net ir paprasčiausiame tam tikslui skirtame sąsiuvinyje. Prieš vykstant apsipirkti, patartina apsvarstyti, praktiškai planuojant kelionės į parduotuvę tikslą – ko Jums reikia bei kokią pinigų sumą galite skirti apsipirkimui.

Pirkimo kvitų (čekių) registravimas komandiruotėje:

Kaip dienpinigius (komandiruotpinigius) vertina teismai, nagrinėdami fizinio asmens bankroto bylą?

Turint omenyje dienpinigių prilyginimą tradiciškai suprantamam atlyginimui už atliktą darbą, taigi – ir būtinųjų išlaidų klausimą, atkreiptinas dėmesys, jog 2019 metais, Klaipėdos apygardos teismo nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apelianto gaunamas darbo užmokestis buvo 525 Eur, o dienpinigiai per mėnesį vidutiniškai sudarė 598,67 Eur, taigi apelianto dienpinigiai netgi viršijo jo gaunamą atlyginimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog gaunami dienpinigiai, atsižvelgiant į jų dydį, yra būtinosios pareiškėjo išlaidos komandiruotėse, kadangi kasacinio teismo yra išaiškinta, jog įrodyti, kad numatyti gauti dienpinigiai yra būtinosios išlaidos, privalo bankrutuojantis fizinis asmuo.

Pažymėtina, jog dėl išlaidų būtiniesiems poreikiams tenkinti kasacinis teismas yra nurodęs, kad, mažiausia galima tokių išlaidų suma, kurios dydžio nereikėtų įrodinėti, galėtų būti 1/2 dalis minimaliosios mėnesinės algos (nuo 2020 m. sausio 1 d. minimalus mėnesinis atlyginimas (MMA) yra 607 Eur, neatskaičius mokesčių, pusė MMA – 303,50 Eur). Išlaidos būtiniesiems poreikiams tenkinti, kurios viršija šią sumą, turi būti pagrįstos.

Nors apeliantas nesutiko su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog gaunami dienpinigiai, atsižvelgiant į jų dydį, yra būtinosios pareiškėjo išlaidos komandiruotėse, kadangi Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 yra patvirtinusi Dienpinigių dydžių sąrašą užsienio valstybėse, šie dydžiai yra paskelbti viešai, todėl jie yra visiems žinomi faktai, kurių nereikia įrodinėti, o dienpinigių suma – apie 598,67 Eur per mėnesį, savaime įrodo, kad pareiškėjo gaunami dienpinigiai neviršijo maksimalių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dydžių ir buvo būtini pragyvenimui, tačiau apeliacinės instancijos teismas tokius apelianto argumentus atmetė, nurodydamas, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 yra patvirtinusi maksimalų dienpinigių dydį, kurį darbdavys gali pervesti darbuotojui, ir šių dydžių nereikalauja įrodinėti.

Tačiau bankrutuojantis asmuo privalo įrodyti, jog visi jam pervesti dienpinigiai buvo panaudoti komandiruotėse būsto, kelionės, ryšių ir kuro išlaidoms, tačiau iš bylos duomenų nustatyta, kad apeliantas jokių kvitų, duomenų ir įrodymų apie šias išlaidas nepateikė.

Įvertinus byloje esančius rašytinius duomenis, pirmosios instancijos teismo išvadą, kad bankrutuojantis asmuo yra viršijęs fiziniam asmeniui būtiniesiems poreikiams tenkinti plane numatytų kas mėnesį reikalingų lėšų sumas ir netinkamai vykdo patvirtintą mokumo atkūrimo planą, apeliacinės instancijos teismas laikė pagrįsta. Tai – Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus nutartis.

Apibendrinant būtų galima pasakyti, kad buvimas sąžiningu (sąžiningumo kriterijus bankroto procese yra viena svarbiausių savybių, ypač aktualių dienpinigių kontekste) žmogumi, noras ir siekis per 3 metus (36 mėnesius) maksimaliai atsiskaityti su kreditoriais, pelnant pastarųjų pasitikėjimą, nepertraukiamas bendradarbiavimas su bankroto administratoriumi, gebėjimas savo asmeninius finansus tvarkyti efektyviai, kantrybė, ryžtas bei atkaklumas – veiksniai, sėkmingai morališkai laiduosiantys fizinio asmens bankroto proceso pabaigą, prabėgus dar kuriam laikui prisimenamą su šypsena veide, nes Jūs – Stiprus Žmogus!

Ką daro bankrutuojantys asmenys, gaudami dienpinigius ir norėdami, kad asmeninio bankroto procesas vyktų sklandžiai?

1. Kelis mėnesius analizuoja savo pajamas, jog nustatytų, koks vidutinis išmokamų dienpinigių dydis;

2. Kiekvieną einamąjį mėnesį gaudami dienpinigius, registruoja ir kaupia visus kvitus, kurie buvo apmokami iš dienpinigių. Jei kvitų negauna (juk būna ir taip), išlaidas registruoja, nurodydami datą, išleistą pinigų sumą ir kas buvo įsigyta;

3. Likusius dienpinigius, kurių nepavyko pagrįsti kvitais ir pirkimo procedūromis, perveda į bankroto administratoriaus atidarytą depozitinę sąskaitą;

4. Fizinio asmens bankroto administratoriui rengiant pusmečio mokumo atkūrimo plano vykdymo ataskaitą, bankrutuojantis fizinis asmuo pateikia savo dienpinigių (komandiruotpinigių) išlaidų registrą, tokiu būdu pagrįsdamas savo į depozitinę sąskaitą pervestas lėšas.

Viskas!

Tegul procesas nuo pat pradžių būna aiškus ir sklandus!